Kelias į žmogų – seniūno pareiga

Kokios yra rajono seniūnų lyderio pareigos, kokių savybių jam reikia, kaip rengiamasi diskusijoms , kokios ateities vizijos?

   Šiais ir kitais klausimais kalbamės su Raseinių rajono seniūnų sueigos pirmininke, Girkalnio seniūnijos seniūne Justina Šauliene.

– Prie nelengvo, atsakingo tiesioginio darbo jums prisidėjo ir papildomos visuomeninės pareigos – esate išrinkta rajono seniūnų sueigos vadove. Ar dėl to smarkiai padidėjo jūsų užimtumas? Ar sunku suderinti pagrindinį darbą su visuomeniniu?

– Kiekvienas turime įvairių pareigų, bet dažniausiai jų garsiai neįvardiname. Pareigos prisiėmimas – supratimas, kad pasaulyje žmogus gyveni ne vienas, kad drauge su bendraminčiais, visais, kurie yra komandoje, viskas įmanoma.

   Jau beveik du mėnesius greta tiesioginio darbo koja kojon žengia ir pareiga organizuoti seniūnų sueigas. Pasakyti, ar tai yra sunku, ar lengva – per paprasta. Tiesiog jau kiekvieną pirmadienį „užkuriu“ seniūnų bendradarbiavimą elektroninėje erdvėje, ieškome temų sueigai, parenkame aktualiausius klausimus, pasikviečiame į pokalbius kitų įstaigų atstovus. Paprastai tariant, – nuolat tenka galvoti apie visiems rūpimas problemas ir ieškoti išeities iš padėties.

– Kokių, jūsų nuomone, savybių reikia seniūnų sueigos pirmininkui, kad jis puikiai atliktų savo darbą?

– Manau, šį klausimą reikėtų pateikti mano kolegoms – seniūnams, nes jie mane delegavo į šias pareigas. Jokių išskirtinų savybių aš neturiu. Taip lėmė burtai ir tos dienos likimas. Kiekvienas iš mūsų 12 seniūnų puikiai gali atlikti šias pareigas ir vadovauti sueigai. Nesu išsiskirianti iš kolegų, vienodai ypatingi mes visi.

– Rajono seniūnų sueigos – naujas reiškinys Raseinių rajono savivaldybėje. Ar jau pajutote jų naudą ir kokią?

– Pirmiausia tai yra jungtis tarp seniūnų, administracijos vadovų, skyrių ir įstaigų vadovų, tai – vieša diskusija, kai visi kartu galime spręsti bendras problemas. Susitinkame, aiškinamės, ieškome išeities, pasidžiaugiame ir pasiskundžiame.

   Anksčiau kiekvienas seniūnas atskirai varstė administracijos kabinetų duris dėl tų pačių problemų, o dabar galime jas drąsiai išsakyti ir siekti bendro rezultato. Pagaliau atsirado dažnesnis seniūnų tarpusavio bendradarbiavimas. Mus skiria nemaži atstumai, skubanti kasdienybė, darbų gausa, bet penktadieniai suartino, nes pamatėme, kiek bendrystės yra tarp mūsų ir kaip gera vienas kitą pamatyti, išklausyti, pasitarti, paklausti, pajuokauti.

   Bendrystė – didžiausia gyvenimo vertybė, o penktadienis – būtent tokios bendrystės diena. Gauti atsakymą į rūpimą klausimą, būti išklausytam ir išgirstam, pasidalinti patirtimi, nauja informacija ir žiniomis yra neaprėpiama nauda, kurios niekur kitur nerastume.

– Į ką pirmiausia orientuojatės parinkdama temas seniūnų sueigos darbotvarkei? Kiek jums yra svarbi kolegų seniūnų nuomonė, ar sulaukiate jų paramos, ar esate vieningi svarbiausiais klausimais?

– Kaip jau minėjau, pirmadienį „pasibeldžiu“ elektroniniu laiškeliu į kiekvieną seniūniją ir prasideda diskusijos: kokios šios savaitės bėdos, kas aktualiausia ir greičiausia turi būti sprendžiama, kiek opi problema visoms seniūnijoms.

   Kolegos siūlo klausimus man, aš pasiūlau jiems ir diskutuodami pasirenkame juos svarstyti. Rūpimą klausimą pristato sueigoje vienas iš seniūnų. Jo užduotis – susirinkti to klausimo duomenis iš seniūnijų, juos susisteminti ir pateikti sueigos dalyviams. Dirbame visi bendrai ir sutartinai. Esu labai dėkinga kolegoms už kiekvieną mintį, sprendimo būdą, už nuoširdų bendravimą.

– Kiekviena seniūnija turi savų problemų, tačiau pakankamai yra ir bendrų, aktualių visoms rajono seniūnijoms. Kokios problemos yra aktualiausios?

– Dvylika seniūnijų apima visą rajono teritoriją, visus gyventojus, todėl normalu, kad yra problemų. Sudarant sueigos darbotvarkę, visada bandome klausimus apibendrinti taip, kad būtų aktualu visoms seniūnijoms.

   Kas yra aktualiausia? Visada buvo, yra ir bus visų mūsų svarbiausia problema – keliai keleliai. Sunkų išbandymą jiems kasmet skiria pati gamta, jų amžiaus cenzas, transporto svorio ir srauto didėjimas. „Išsiskleidė“ žvyrkeliai nuo lietaus, transporto gausos, nuo duobių lyginimo ir virto „loviais“. Keliams reikia didelių investicijų. Tačiau seniūnijų biudžetas yra toks, koks yra, todėl ši problema išliks svarbiausia dar ilgai.

   Visi norėtume, kad būtų geriau, bet dirbame tiek, kiek leidžia mums biudžetas. Svarbiausia, kad žmonės tapo sąmoningesni, kantresni, dažnas įvertina gamtos išdaigas ir vis rečiau „spaudžia“ seniūną prie sienos už ištižusį kelią. Juk viskas sukasi bendrame rate: žada seniūnijoms gausesnį biudžetą, žadame ir mes gyventojams gražesnę ateitį.

– Ar sprendžiant problemas visada pavyksta rasti bendrą kalbą su Savivaldybės administracijos vadovais ir specialistais?

– „Belsk ir bus atidaryta“ , – moko gera ir teisinga išmintis. Šiandien nuoširdžiai dėkoju visiems savivaldybės, įmonių ir įstaigų vadovams, specialistams, kurie per trumpą mano šio darbo laiką geranoriškai padėjo, patarė, rengė klausimus sueigoms, diskutavo ir svarstė kartu su seniūnais. Nėra pasaulyje tokio išminčiaus, kuris atsakytų į visus klausimus, todėl tik bendrame darbe galima pamatyti rezultatą.

   Dabar rezultatas toks: per pusantro mėnesio – penkios sueigos, viena išvyka į Radviliškio rajoną, kuriame ieškojome naudingos veiklos patirties ir perteikėme savąją kaimynams. Savo viduje svarstėme apie 20 svarbiausių klausimų ir ieškojome tiek pat atsakymų. Nors ne visada sutampa mūsų vizijos, netenkina atsakymai, skiriasi nuomonės ir matomos galimybės, bet čia ir yra bandymas rasti sąlyčio taškus. O kas ieško – tas randa. Mes nesame vieni už kitus gudresni, labiau išmanantys, bet išgirsti gerą patarimą, teisingą sprendimą ir yra mūsų sueigų tikslas.

– Rajono seniūnijos orientuojasi į savarankiškų biudžetinių organizacijų statusą. Kokio masto savarankiškumą jūs įsivaizduojate?

– Savarankiška seniūnija – įstaiga, galinti ūkiškai, racionaliai, atsakingai tvarkytis savo teritorijoje. Tik būdamas savo kiemo pilnateisiu šeimininku, gali dirbti ir taupyti. Seniūno darbo kasdienybėje tai paprasta – šienauti, kai žolė pažėlė, lyginti, kai duobėta, šluoti, kai purvina.

   Nusakyti, kokio masto savarankiškumo norime – sudėtinga, nes skirtingai matome prioritetus. Norime turėti savo šienavimo techniką, žmogų, padedantį atlikti ūkinius darbus seniūnijose, galimybę pasiremontuoti administracinius pastatus. Per metus seniūnijos tikrai sutaupytų traktoriukų–žoliapjovių, savaeigių žoliapjovių patirtas išlaidas, nes išlaidos būtų tik už kurą, o ne už nušienautą arą ar šienavimo valandą.

   Norime būti šeimininkais čia ir dabar, o ne lakstyti ir ieškoti, kas nuveš nulaužtą šaką, užpils atsiradusią duobę, pakeis perdegusią lemputę. Norime lygiuotis į mokyklų, darželių, kitų mūsų savivaldybės įstaigų vadovus, prižiūrėti savas teritorijas, nes nesijaučiame mažiau išmanantys ar gebantys. Tačiau dabar mes nuo ryto iki vakaro tik prašytojai: padarykite tą, aną ir už mažus darbus mokame didelius pinigus. Manau, kad siekdami savarankiškumo, dar ilgai diskutuosime ir ieškosime bendrų, racionalių sprendimų.

– Žengdami į savarankiškumą ir ieškodami naudingos patirties, rajono seniūnai šiemet apsilankė Kėdainių, Tauragės, Pakruojo ir Radviliškio rajonų savivaldybėse. Kurios modelis, jūsų nuomone, labiausiai tiktų mūsų seniūnijoms ir kodėl?

– Nauda buvo didelė – susipažinome su šių rajonų seniūnijų struktūra, darbuotojų etatų skaičiumi ir pareigybėmis, biudžetais, atliekamais darbais, kas juos nudirba, kaip pasirenkami darbų vykdytojai ir pan.

   Keisčiausia, kad gyvename toje pačioje Lietuvoje, dirbame toje pačioje savivaldos sistemoje, o esame skirtingi. Niekur neradome biudžetinių įstaigų, bet seniūnijų savarankiškumą radome visur. Ten seniūnijos turi nedidelius komunalinius ūkius, jų darbuotoją, traktorininką, elektriką, buhalterį. Tose seniūnijose viskas yra viename kieme jau 27 metus, todėl darbai atliekami sparčiau, jie gyvena taupiau ir turtingiau.

   Vienintelio seniūnijų savarankiškumo modelio, į kurį reikėtų lygiuotis, nėra. Visuose apsilankytose rajonuose daug panašumų ir daug skirtumų. Mums reikės rasti savitą sprendimą, žinoma, pasinaudojant jau turima kitų savivaldybių patirtimi.

   Raseinių rajono savivaldybės administracijos ir seniūnijų sąveikos tikruosius rezultatus jau matome. Atsirado nuolatinis bendravimas tarp administracijos ir seniūnijų, vadovai išgirsta mūsų problemas iš pirmų lūpų, greičiau jos sprendžiamos, dažniau diskutuojame ir tariamės. Atrodo, kad randame, koks turi būti ryšys vienų su kitais. Susirinkę ir kalbėdami sprendžiame tai, ko iš mūsų reikalauja kiti, jaučiantys, kad turi teisę ir suprantamą pagrindą tikėtis geresnių kelių, asfaltuotų gatvių, tvarkingų šaligatvių ar kitų žemiškų patogumų. Norisi visiems mums palinkėti dar didesnės darnos, susiklausymo, mūsų visų atsakomybės už bendrą reikalą.

   „Gyvenimas – malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo. Ir yra tiktai vienas kelias į žmogų, ir tas kelias vadinasi pareiga“, – rašė Justinas Marcinkevičius. Būti atsakingais už kitus žmones, kurie mumis pasitiki – nelengva, todėl kiekvieno penktadienio pokalbiai veda mus bendru atsakomybės, ieškojimų ir problemų sprendimo keliu. Reikia tik kartu matyti, girdėti, spręsti problemas ir tikėtis gražaus bendro darbo rezultato.

Raseinių savivaldybės inf.

Griežtai draudžiama Raseiniškis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Raseiniškis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Raseiniškis.lt nuorodą.

Prie kiekvieno Jūsų komentaro bus rodomas IP 3.90.108.129.

Rašyti

Portalo Raseiniškis.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus Raseiniai@internetozinios.lt. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Taip pat skaitykite

V. Uspaskich. Idėja Lietuvai

Sąžiningai pasakius, stebėdamas Lietuvai siūlomas idėjas laukiau, ar kam nors pavyks priartėti prie minties, kuri iš tikrųjų galėtų kardina...